Veiksmas vyksta neapibrėžtu laiku, neapibrėžtame mieste ir yra tik autoriaus išmonės vaisius, kuris, tikėkimės, neišsipildys.

Pirmadienis prasideda kaip visuomet – rytiniu globalistinės supervalstybės himnu per visas žiniasklaidos priemones. Po himno trumpas Tautiškos giesmės motyvas, bet be žodžių. Po velnių, kam tie žodžiai, jei dauguma piliečių jų nesupranta? Giesmės tekstas tapo politiškai nepatogus. Feministinės organizacijos užprotestavo dėl apdainuojamų „tavo sūnų“, kiti visuomenės aktyvistai čia įžvelgė gimusių ne Lietuvoje diskriminaciją, todėl himno tekstas buvo skubiai padėtas į stalčių, tikintis, kad kas nors parašys dvikalbę, politiškai korektišką alternatyvą. Galbūt dalį lietuviškai – vardan egzotiškos duoklės istorijai, o greičiausiai angliškai – kad platūs „progresyviosios“ visuomenės sluoksniai priimtų himną kaip savą, regioninį, „didžiojoje tėvynėje“. O gal ir visai teksto nereikia? Ir problemų mažiau, ir prikibt nėra prie ko.

Knygynų durys vilioja angliškais puikiai apipavidalintų knygų pavadinimais, nors iš pasaulinio garso klasikų darbų liko tik tai, kas atitinka laikmečio dvasią. Bergždžiai ieškotum didesnės lentynos su lietuvių kalba išleistomis knygomis – dėl mažos skaitytojų bei pirkėjų auditorijos jų leisti tiesiog neapsimoka, o pagaliau ir tie atgyvenę, „kažką rašę“ tautos šviesuliai – Kudirka, Basanavičius... „Kas gi po galais jie tokie“? – taip atsakė man jauna pardavėja. Į „Man ką nors iš lietuviškų autorių“ – nepasitenkinimo kupinas žvilgsnis („netrukdyk dirbti“). „Partizanų atsiminimai? Kokių dar partizanų?“.

Antradienis – saviplakos diena. Žiniasklaida nuolat trimituoja apie didžiąsias istorines neteisybes, priverčiančias net nekaltąjį pasijusti kaltu. Bet kokia tokios pozicijos kritika apšaukiama rasizmu, o uždraustasis žodis „rasė“ atsimenamas tik norint įdiegti kaltės kompleksą tam tikroms visuomenės grupėms. Lietuvis ne mažiau už anglą tapo atsakingas už kolonijinę praeitį, už juodaodžių vergovę, „tolerancijos stoką ir homofobiją“, seksizmą, „šlykštųjį nacionalizmą“, „tautinę aroganciją“ , numanomą fašizmą bei prieštvaninį „LDK imperializmą“. Jau amžiai prabėgo, tačiau „nuskriaustųjų“ palikuonių vis daugėja proporcingai išmirštant ir nutautėjant „kaltiesiems“. Kolektyvinės kaltės šleifas tarytum koks prakeikimas velkasi paskui visų „kaltųjų“ proproanūkius. Pasakė mokėti – mes mokame, pasakė atgailauti – atgailaujame. Šiukštu teisintis ir kelti klausimą: „Už ką“? Niekas to net nedrįsta daryti.

Nesulaikoma ir dargi skatinama imigracija – lyg panacėja nuo visų ligų. Įsivaizduojamos „ekonominės gerovės“ faktorius statomas į pirmą ir vienintelę vietą. Antrosios paprasčiausiai neegzistuoja. Netolygus imigrantų pasiskirstymas supervalstybėje – laikina problema, todėl periferijos privalo šiuo atveju susilyginti su centrais. Pramonininkai reikalauja – regioninė valdžia vykdo. Integracijos procedūros supaprastintos, kalbos mokėjimas padarytas neprivalomu, užtat autochtonai privalo „taikstytis bei suprasti“, iš visur pašalinti vietinės tapatybės simboliai. Globalizacija – tai ne tik popierinė sąvoka!

Trečiadienis. Vaizdingi totalitarinės visuomenės šiokiadieniai. Pase mirga pirštų antspaudai bei kiti „biometriniai duomenys“, tačiau nėra nei valstybės herbo, nei lietuviškų įrašų, nei, pagaliau, lyties. Jau niekas nebeatsimena, kada buvo galima nurodyti tautybę... Pastarosios teiraujamasi ir ji kruopščiai tikrinama tik tuomet, kuomet reikia įvykdyti įstatymo numatytas „socialinio ir istorinio teisingumo“ kvotas.

Jeigu kadaise „fašistai“ (skaityk, tautiškai nusiteikę žmonės) šventė Kovo 11-ąją, tai tą pačią dieną turėjo vykti ir trys "antifašistų" (o taip, save jie vadina būtent taip!) kontrparadai. Ne Kovo 11-osios proga, nes apie šią datą jie vargu ar girdėję, o vardan kovos „prieš fašizmą“. Pagaliau ši data oficialiai tapo ne Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena, o „kovos prieš lietuviškąjį fašizmą diena“, šviečiančia kalendoriuje raudonais skaičiais, ir tik senesni žmonės dar prisimena tikrąją jos prasmę. Nykstant „fašistams“ kova su jais kiekvienais metais vis stiprėja!

Valstybė, arba, tiksliau sakant, regioninis supervalstybės filialas virto didžiuliu biurokratiniu voru, valdančiu tūkstančius gijų, kuriuose ne paskutinį vaidmenį vaidina represyvios „kovos su netolerancija“ organizacijos. Niekas negali būti tikras, ar nepasakė to, ko neturėjo pasakyti, ar nepadarė to, ko neturėjo daryti. „Pasilaikyk savo nuomonę sau, drauguži!“ – daugelis tai suvokia be žodžių. Ir mes laikomės.

Ketvirtadienis. Šiandien mano pažįstamo nepriėmė į darbą. Ne, su kvalifikacija, kaip pasirodė, buvo viskas gerai, tačiau darbdavys, remdamasis darbo vietų paskirstymo įstatymu, motyvavo, kad vietų lietuviams nebeliko. Puse lūpų jis prasitarė, kad įstatymo pažeidimas gresia didžiausiomis teisminėmis sankcijomis, todėl, nors ir užjausdamas pažįstamą, privalėjo į darbą priimti kur kas mažiau kvalifikuotą atvykėlį, jau kuris laikas grasinusį teismais bei kitais asmeninio pobūdžio nemalonumais. Ir bylą jis, ko gero, labai panorėjęs laimėtų.

Pertvarkomas lietuvių kalbos žodynas. Atsirado aiški įstatymo apibrėžta uždraustų žodžių kategorija, veikianti ne tik viešojoje erdvėje, bet ir bendraujant akis į akį. Kategorija vis pildoma, o neuždraustų, bet kritikuotinų žodžių sąrašas dar ilgesnis. Seimas teiks pasiūlymą uždraustųjų sąrašui pailginti.

Penktadienis. Vaikai eina iš mokyklos tarpusavy kalbėdami angliškai ir visas kiemas skendi jų klegesy. Švietimo sistemoje lietuvių kalba jau kuris laikas nustumta į antrąjį planą, ir, nors nėra prilyginama užsienio kalbai, tačiau mokykloje jos mokoma tik išreiškus tėvams raštišką pageidavimą. Ji tiesiog tapo atgyvena – tokiu senoviniu, nepatogiu ir netgi nenaudingu reliktu, įdomiu nebent po praeitį besiknebinėjantiems istorikams bei mirštančias kalbas tyrinėjantiems lingvistams. Jau prieš kurį laiką anglų kalbos statusas buvo prilygintas lietuvių kalbai, o dabar jau ir kone visose viešosiose erdvėse ji baigia išstumti lietuvių. „Kam mano vaikui lietuvių kalba?“ – vis dažniau keistai ir su nuostaba mirksi jaunų tėvų akys – „Lyg toji lietuvių kalba pasaulyje būtų kaži kas?.. Kam vaikui perkrauti smegenis, kur jis ją panaudos?“.

„Paaugęs mažylis pats apsispręs, kuo jam būti!“ – taip buvo pasakyta sijonuotą dukterį į darželį atvedusiai mamai. Kol kas vardai skirstomi į vyriškus ir moteriškus, tačiau manęs nenustebintų, jeigu artimoje ateityje būtų įvesta dvilyčių vardų sistema, o sulaukęs pilnametystės žmogus pats pasirinktų sau vyrišką ar moterišką formą, priklausomai nuo to, kuo save laiko. Jau kadais tėvai nustojo sakyti verkiančiam sūnui: „Neverk, būk vyras!“. Suprantama, juk ką gali žinoti, – o gal ne vyras, o moteris jame formuojasi? Mergaitėms galioja tas pats. Tėvai bijosi „traumuoti vaiką“! Jaunąja karta „besirūpinančios“ instancijos budriai stebi ir niekad nemiega.

Šeštadienis. Šiandien vyks tautinis renginys tam tikslui išsinuomotose patalpose. Žinau, kad kaip ir pernai, Trispalvės bus gabenamos paslapčia, sulankstytos po storos striukės skvernu ar nepermatomuose polietileno maišeliuose. Oficialiai tautinės atributikos nešiojimas nėra draudžiamas, bet jis tapo griežtai nerekomenduojamas kaip galintis supriešinti nūdienos visuomenę bei išprovokuoti tam tikrų grupių fizinį smurtą nešiojančiųjų atžvilgiu. Ir tai bus pripažinta lengvinančia aplinkybe, nes provokatorius iš dalies kaltas pats. Kam provokavo, juk žinojo galimas pasekmes?.. Nieko nepadarysi – mes tiesiog pastatyti prieš faktą. Kitų, dauguma tapusių buvusių mažumų, renginiai vyksta oficialiai, triukšmingai, pompastiškai. Nieko nežeidžia. O jei žeidžia – negadink nuotaikos kitiems. Įsižeidusiems pažaboti priemonių visuomet atsiras – tu ne pirmas ir ne paskutinis.

Su pasimėgavimu "laisvoji" žiniasklaida trimituoja apie kiekvieną "neapykantos aktą". Net, rodos, mažmožis pateikiamas nelyginant nepataisoma katastrofa. Kažkas kažkam iš principo rankos nepaspaudė, kažkas ne laiku ir ne vietoje smerktiną anekdotą skėlė, kažkas karštakošiškai į netinkamą diskusiją įsipainiojo. Jei tik bauda – pasisekė, jei rimčiau – nelabai. Žmonės bijosi vieni kitų.

Yra milijonas priežasčių prisiderinti prie mūsų dienų ritmo. Taip gyvent saugiau, o ir kada gi valdžia sveikino „išsišokėlius“?

Sekmadienis. Ankstų rytą žvelgiu į per baltą, sniegu užpustytą keliuką brendantį senelį. Žilagalvį, seną, bet dar palyginti tvirtą ir stotingą. Kur kas tvirtesnį už daugelį nūdienos jaunų žmonių. „Labą rytą!“ – džiugiai lietuviškai sako, šypsodamasis atvira ir geraširdiška šypsena. Šiais nelengvais laikais tai kaip šviesos spindulėlis, išsklaidęs visas per savaitę susikaupusias negeroves. „Laba rytą!” – sakau – „Geras ženklas ryte lietuvį sutikti. Iš kur toks ankstyvas?”

Senolis sustoja: „Nevalia lietuviui ilgai miegoti, reik darbus nudirbti, darbas nelaukia“. Ranką paspaudžia, „Sudiev“ pasako, sėkmės palinki ir eina toliau. Atsigręžiu, sušunku: „Dėkoju, senoli. Būt gyva Lietuva, jei visi tokie būtų“. Sustoja ir jis, pasižiūri linksmai: „Ji gyva ir dabar. Manyje, tavyje. Gyva jausmuose ir mūsų širdy. Mūsų darbuose ir mūsų pastangose. Ir gyva ji bus tol, kol bus gyvas bent vienas lietuvis, kol skambės lietuviškas žodis, kol gyvens ji bent vieno iš mūsų viduj“.

Matos, nebijo senolis dėl savo žodžių. Tvirtai ir užtikrintai dėsto savo tiesą. Neįbauginsi tvirto žmogaus, kuris visą gyvenimą Lietuvą statė, o dabar į netikėlius yra nurašytas. Įkvėptas jo žodžių grįžau namo.

Savaitė praėjo, po jos seks kita.
Dirbti tai dirbti, kovot, tai kovot.